— Deni, aš buvau kantrus ir bandžiau tave apraminti. Bet įžeidinėjimų klausytis nenoriu. Taigi manau, kad tau laikas išeiti. Arba, kaip mane gyvą matai, grūsiu tave už durų — kartu su tavo utėlėtu katinu.

— Oho! Šįvakar tai pirmi vyriški žodžiai iš tavo lūpų. Bet nevadink Pito utėlėtu. Jis supranta anglų kalbą ir gali tave paauklėti. Gerai, eksbičiuli, keliausiu… Bet noriu pasakyti atsisveikinimo kalbą — visai neilgą. Gal tai paskutinis mano tau tartas žodis. Galima?

— Ką gi… Gerai. Tik trumpiau. Bela skubiai tarė:

— Mailsai, man reikia su tavim pasikalbėti. Jis net neatsisukdamas mostelėjo nutilti.

— Nagi. Tik trumpiau. Atsisukau į Belą:

— Tu tikriausiai nenori to klausytis, Bela. Patarčiau išeiti. Ji, suprantama, pasiliko. To ir siekiau. Vėl kreipiausi į Mailsą.

— Mailsai, ant tavęs aš nelabai pykstu. Neįtikėtina, ką klastinga moteris gali išdarinėti su vyrais. Jei neatsispyrė Samsonas ir Markas Antonijus, ar gali to norėti iš tavęs? Tiesą sakant, užuot pykęs, turėčiau dėkoti tau. Gal ir esu dėkingas — truputėlį. Bet tikrai žinau, kad man tavęs gaila. — Vėl pažvelgiau į Belą.— Dabar ji priklauso tau — ir čia tavo nelaimė… Man tai tekainavo truputį pinigų ir laikinai prarastą ramybę. Bet kiek ji kainuos tau? Ji apgavo mane, jai net pavyko įkalbėti tave, draugą, kuriuo tikėjau, apgauti mane… Kada ji susiras kitą dvikojį įrankį ir ims apgaudinėti tave? Sekančią savaitę? Sekantį mėnesį? Ar gal tik po metų? Kaip kad šuo, grįžtantis prie savo vėmalų…

— Mailsai! — sužvigo Bela. Mailsas grėsmingai tarė:

— Eik lauk!

Mačiau, kad jis nejuokauja. Atsistojau.

— Mes jau einam. Gaila tavęs, drauguži. Mudu iš pat pradžių padarėm vieną klaidą — tai ir mano kaltė. Bet užmokėsi tu vienas. Ir tai labai negerai… Nes klaida buvo tokia nekalta.

Mailsą pagavo smalsumas:

— Ką tu nori pasakyti?

— Turėjom pasidomėti, kodėl tokia protinga, graži, išprususi, visais atžvilgiais neeilinė moteris sutinka mums dirbti už mašininkės atlyginimą. Jei būtume paėmę jos pirštų atspaudus, kaip daroma rimtose firmose, ir, kaip įprasta, patikrinę, tikriausiai nebūtume jos samdę… Ir būtume likę partneriais.

Vėl kaip pirštu į akį! Mailsas pažvelgė į žmoną, o ji atrodė — kaip užspeista į kampą žiurkė — nors ne, žiurkės ne tokios grakščios.

O aš negalėjau nurimti — būtinai turėjau erzintis toliau, Priėjau prie Belos ir sakau:

— Na, Bela? Jei paimčiau tą taurę, stovinčią prie tavęs, ir paprašyčiau patikrinti pirštų atspaudus, ką rasčiau? Nuotraukas pašto skyriuose? Dideles apgavystes? Ar bigamiją? O gal santuokas su pienburniais, gviešiantis jų turto? Mailsas — teisėtas tavo vyras?

Ištiesiau ranką ir pakėliau taurę. Bela išmušė ją man iš rankos. Mailsas ant manęs suriko.

O aš per ilgai bandžiau laimę. Kvailai pasielgiau, eidamas į pavojingų žvėrių narvą be ginklo, o dabar pamiršau svarbiausią tramdytojo priesaką — atsukau nugarą. Mailsui riktelėjus, atsigręžiau į jį. Bela siekė rankinuko… O aš, pamenu, pagalvojau, kad jai seniai laikas užsitraukti cigaretę.

Tada pajutau adatos dūrį.

Prisimenu, kad smukdamas ant kilimo jaučiau tik didelę nuostabą, kad Bela gali taip su manimi pasielgti. Pasirodo, aš vis dar ja tikėjau.

Visiškai sąmonės nepraradau. Kai narkotikas ėmė veikti — o jis suveikė net už morfijų greičiau — apsvaigau ir pasidariau viskam abejingas. Mailsas kažką riktelėjo Belai ir, kai man ėmė linkti keliai, sugriebė mane į glėbį. Kai buvau nuvilktas ir nudrėbtas ant kėdės, praėjo net svaigulys.

Nors ir nemiegojau, buvau pusiau miręs. Dabar jau žinau, kuo mane apsvaigino: tai „numirėlių” narkotikas. Dabar jis vartojamas vienkartinio psichoanalizės seanso metu, bet, atrodo, net psichiatras turi tam gauti teismo leidimą.

Dievas žino, kaip narkotikas pateko į Belos rankas. Ir jau tikrai tik vienas dievas žino, kokius dar žioplius Bela vedžiojasi už virvelės.

Bet tada apie tad negalvojau — apie nieką negalvojau. Tysojau susmukęs, bejėgis tarsi lapas, viską girdėjau, viską, kas vyko priešais mane, mačiau — bet jeigu net pati ledi Godaiva būtų pražingsniavusi be savo arklio, nebūčiau sekęs jos akimis.

Nebent kas būtų paliepęs.

Pitas iššoko iš krepšio, pribėgo prie mano iškamšos ir paklausė, kas atsitiko. Neatsakiau, ir jis prisispyręs ėmė trainiotis man apie blauzdas reikalaudamas paaiškinimo. Man vis neatsiliepiant, užšoko ant kelių, pasidėjo priekines letenas ant krūtinės ir žiūrėdamas tiesiai į akis pareikalavo, kad tuojau pat neišsisukinėdamas pasakyčiau, kas gi atsitiko.

Aš neatsakiau, ir Pitas sustūgo.

Tai privertė Mailsą ir Belą atkreipti dėmesį į katiną. Įtaisęs mane ant kėdės, Mailsas atsisuko į Belą ir piktai tarė:

— Nuveikei! Gal iš proto išsikraustei? Bela atsakė:

— Valdykis, rubuili! Atsikratysim jo visam laikui.

— Ką? Jei manai, kad aš padėsiu žudyti…

— Liaukis! Pribaigti jį būtų protingiausia… Bet tam tu per skystas. Laimė, tai nebūtina, kai suleistas šis preparatas.

— Kaip tai suprasti?

— Dabar jis mūsų rankose. Padarys viską, ką liepsiu. Su juo bėdos nebebus.

— Bet… Viešpatie, Bela, juk nelaikysi jo visą amžių narkozės būsenoje! O kai išsiblaivys…

— Teisininko šnekos! Aš žinau, kaip veikia šis narkotikas, o tu nežinai. Atsipeikėjęs Denis darys tai, ką būsiu jam įsakiusi. Paliepsiu nekelti mums bylos — nekels. Paliepsiu nekišti nosies į mūsų reikalus — paliks mus ramybėje. Paliepsiu išvažiuoti į Timbuktu — išvažiuos. Paliepsiu viską užmiršti — užmirš. Bet vis vien padarys, kas įsakyta.

Klausiausi ir viską supratau, bet tai manęs visai nedomino. Jei kas būtų riktelėjęs: „Degam!”— būčiau ir tai supratęs, bet vis vien nebūčiau susijaudinęs.

— Netikiu.

Bela keistai pažvelgė į Mailsą:

— Ne? O turėtum tikėti.

— Kaip? Ką tu nori pasakyti?

— Nieko, ničnieko. Preparatas veikia, rubuili. Bet pirmiausia turim…

Štai tada sustūgo Pitas. Nedažnai išgirsi katę staugiant — galima visą gyvenimą nugyventi ir neišgirsti. Katės nestaugia besipešdamos, kad ir kaip skaudžiai sužeistos; jos niekad nestaugia, kai kas atsitinka. Katė staugia tik kraštutinės nelaimės atveju, kai padėtis visiškai nepakeliama, bet katė jos nesupranta, ir nieko nebelieka, tik raudoti.

Žmogų tas garsas veikia kaip mirties šmėklos klyksmas. Ir jį sunku ištverti — jo dažnumas drasko nervus. Mailsas atsisuko ir tarė:

— Prakeiktas katinas! Reikia jį išprašydinti.

— Pribaik jį,— nusprendė Bela.

— Ką? Bela, tu visuomet per daug drastiška. Juk dėl to niekam verto gyvulio Denis sukels daugiau triukšmo, negu tuomet, jeigu jį apšvarintume iki siūlo galo.

Mailsas pasisuko ir pakėlė Pito kelioninį krepšį.

— Tada aš jį pribaigsiu, — niršiai tarė Bela, — aš jau kuris mėnuo noriu nudobti tą prakeiktą katiną! Ji apsidairė ieškodama ginklo; židinio rinkinyje pamačiusi žarsteklį, pribėgo ir pačiupo.

Mailsas pakėlė Pitą ir bandė įdėti į krepšį.

Taigi, bandė. Pitas nemėgsta, kai jį kas kilnoja, išskyrus mane ar Riką, ir net aš neliesčiau jo staugiančio, prieš tai ypač atsargiai nepasiderėjęs, nes suerzintas katinas jautrus kaip Bertoleto druska. Tačiau net ir nesuirzęs Pitas nieku būdu nesileidžia keliamas už pakarpos.

Pitas suleido nagus į Mailso ranką žemiau alkūnės, o dantis — į kairiojo nykščio minkštimą. Mailsas aiktelėjo ir metė katiną.