Profesorius atsigręžė ir pasiteiravo:

— Ar turit kišenėje smulkių?

Kyštelėjau ranką į kišenę ir ištraukiau saują monetų. Jis pažiūrėjo ir išsirinko dvi naujutėles penkių dolerių monetas — gražutėlius žalius šešiakampius, išleistus tik šiemet. Jau geriau būtų paėmęs smulkesnes monetas — mano finansai baigė išsekti.

— Turit peilį?

— Taip, sere.

— Įrėžkit ant monetų savo inicialus.

Įrėžiau. Tada profesorius liepė padėti jas gretimai ant platformos.

— Įsidėmėkit tikslų laiką. Nustačiau lygiai savaitės — plius minus šešios sekundės — perkėlimą. Žiūrėjau į laikrodį. Tvitčelas skaičiavo:

— Penki… Keturi… Trys… Du… Vienas… Jau!

Pakėliau akis nuo laikrodžio. Monetų nebebuvo. Nereikėjo net apsimesti — akys pačios išsprogo. Čakas jau buvo pasakojęs kažką panašaus, bet pamatyti pačiam — visai kas kita.

Tvitčelas gyvai tarė:

— Grįšim čionai po savaitės ir palauksim, kol vėl pasirodys viena moneta. Na, o kita — matėt jas abi ant platformos? Pats padėjot?

— Taip, sere.

— Kur buvau aš?

— Prie valdymo pulto, sere.

Jis stovėjo už gerų penkiolikos pėdų nuo artimiausios kabinos dalies ir nebuvo prisiartinęs.

— Labai gerai. Prieikit.

Priėjau, o jis kyštelėjo ranką į savo kišenę.

— Štai viena jūsų monetų. Kitą atgausit po savaitės. Įteikė man žalią pinigą; ant monetos buvo mano inicialai. Nieko nepasakiau, nes nelabai sugebu kalbėti, kai žandikaulis tabaluoja. Profesorius kalbėjo toliau:

— Praeitą savaitę jūsų pastabos mane suneramino. Taigi trečiadienį užėjau į laboratoriją, o čia nebevaikštau jau — na, daugiau nei metus. Ant platformos aptikau šią monetą ir supratau, kad vėl naudojausi… Naudosiuosi prietaisu. Bet pademonstruoti jo veikimą jums nusprendžiau tik šiandien.

Pažvelgiau į monetą, apčiupinėjau.

— Mums čia ateinant, ji buvo jūsų kišenėje?

— O kaipgi.

— Bet kaip ji galėjo būti ir jūsų, ir mano kišenėje tuo pat metu?

— Viešpatie, žmogau, ar jūs akių neturit ir nematot? Smegenų neturit ir negalvojat? Kodėl negalit įsisąmoninti paprasto. fakto vien dėl to, kad jis nesiderina su nuobodžia jūsų patirtimi? Šįvakar atsinešėt monetą kišenėje; permetėme ją į praėjusią savaitę. Pats matėte. Prieš kelias dienas aš ją čia radau. Įsidėjau į kišenę. Šįvakar atsinešiau čionai. Tą pačią monetą… O tikriau

— vėlesnį jos erdvės laiko struktūros segmentą, dar savaitę panešiotą, dar savaitę pablukusį — bet nemokšai tai „ta pati” moneta. Nors iš tikrųjų segmentai identiški ne labiau, negu kūdikis — vyrui, į kurį jis išauga. Ji — senesnė.

Pažvelgiau į monetą.

— Profesoriau… Permeskit mane į praėjusią savaitę. Jis piktai pažiūrėjo į mane.

— Jokiu būdu!

— Kodėl? Ar žmonių šis prietaisas negali perkelti?

— Ką? Aišku, gali.

— Tai kodėl nepabandžius? Aš nebijau. O pagalvokit, kaip tai praverstų mano knygai… Jei galėčiau paliudyti pats patyręs Tvitčelo temporinio perkėlėjo veikimą.

— Juk jūs galit tvirtinti tai patyręs. Ką tik matėte.

— Taip, — padelsęs sutikau, — bet manimi nepatikės. Tos monetos… Aš mačiau ir tikiu. Bet skaitytojas nutars, kad aš — lengvatikis, kad jūs apmulkinot mane, parodęs paprastą fokusą.

— Po velnių, sere!

— Taip skaitytojai sakys. Jie negalės patikėti, kad aš iš tiesų mačiau tai, ką aprašiau. Bet jei pasiųstumėt mane bent savaitę praeitį, galėčiau tvirtinti pats tai patyręs.

— Sėskit. Paklausykit.

Profesorius atsisėdo, o man neliko kur sėsti, bet jis, matyt, to nepastebėjo.

— Kadaise bandžiau perkelti žmones, Kaip tik todėl tvirtai apsisprendžiau daugiau to nebedaryti.

— Kodėl? Jie žuvo?

— Ką? Nekalbėkit niekų. Nuvėręs mane žvilgsniu pridūrė:

— Apie tai knygoje nerašykit.

— Kaip liepsit, sere.

— Keli smulkesni bandymai parodė, kad temporinis perkėlimas gyviems organizmams nekenksmingas. Patikėjau tai savo kolegai, jaunuoliui, kuris dėstė braižybą ir kitus dalykus architektūros fakultete. Vaikinas, tiesą sakant, buvo labiau inžinierius nei mokslininkas, bet guvaus proto, ir aš jį mėgau. Šis vaikinas — galiu ir vardą pasakyti, nepakenks — Leonardas Vincentas — baisiai norėjo pabandyti… Rimtai pabandyti: jis norėjo patirti tolimą perkėlimą — penkis šimtus metų. Nepajėgiau atsispirti. Leidau.

— Ir kas atsitiko?

— Iš kur aš galiu žinoti? Penki šimtai metų, žmogau! Aš neišgyvensiu tiek, kad sužinočiau.

— Bet manot, kad jis pateko į ateitį?

— Arba į praeitį. Jis galėjo atsidurti penkioliktame amžiuje. Arba dvidešimt penktame. Šansai visiškai lygūs. Tai neapibrėžtumas — simetrinės lygtys. Kartais pagalvoju… Ne, tik atsitiktinis vardų panašumas.

Neklausiau, ką jis turi omeny, nes ir pats staiga supratau, koks čia sutapimas, ir net plaukai pasišiaušė. Bet prisiverčiau apie tai negalvoti — man rūpėjo savo problemos. Be to, tai ir negali būti daugiau nei atsitiktinis panašumas: žmogus nenukeliaus iš Kolorado į Italiją penkioliktame amžiuje.

— Bet pasiryžau daugiau nebepasiduoti pagundai. Tai ne mokslas — eksperimentai neduoda naujų duomenų. Gerai, jei Vincentas pateko į ateitį. Bet jei į praeitį… Tada aš tikriausiai pasiunčiau savo draugą laukiniams užmušti. Arba žvėrims suėsti.

O gal net, pamaniau, tapti „Didžiuoju Baltuoju Dievu”? Bet nutylėjau.

— Bet manęs nereikės taip toli siųsti.

— Prašau, sere, nebekalbėkime apie tai.

— Kaip norit, profesoriau. Bet aš negalėjau nekalbėti.

— Turiu nedidelį pasiūlymą.

— Na? Sakykit.

— Galėtume gauti beveik tokį pat rezultatą parepetavę.

— Ką jūs norit tuo pasakyti?

— Galėtumėte atlikti mokomąjį bandymą, darydami viską lygiai taip, tarsi ketintumėt perkelti gyvą padarą — juo pabūsiu aš. Tiksliai pakartosim visas reikalingas perkėlimui operacijas, išskyrus to mygtuko paspaudimą. Tada aš perprasiu procedūrą… Nes kol kas dar ne viskas man aišku.

Profesorius truputį paniurzgėjo, bet jam labai norėjosi pasipuikuoti savo žaislu. Pasvėręs mane, atidėjo tokio pat svorio metalinius svarmenis.

— Šitomis svarstyklėmis svėriau ir vargšą Vincentą. Abu sudėjom svarmenis vienoje platformos pusėje. Tvitčelas paklausė:

— Kokiam laiko tarpui nustatysim aparatą? Tai jūsų bandymas.

— Hm, sakėt, kad galima nustatyti tiksliai?

— Taip, sere, sakiau. Jūs abejojat?

— O ne, ne! Na, kad ir gegužės dvidešimt ketvirtai… Tarkim… Ar galima nustatyti aparatą, sakykim, taip: trisdešimt vieneriems metams, trims savaitėms, vienai dienai, septynioms valandoms, trisdešimčiai minučių ir dvidešimt penkioms sekundėms?

— Nevykę juokai, sere. Sakydamas „tiksliai”, turėjau omeny „didesniu negu vienos šimtatūkstantosios tikslumu”. Aš neturėjau galimybės suderinti aparatą taip, kad paklaida būtų mažesnė už vieną devyni šimtai milijoninę dalį.

— Ak. Matot, profesoriau, kaip man svarbu tiksliai atlikti bandymą — aš tiek nedaug teišmanau. Na, o jei imtume trisdešimt vienerius metus ir tris savaites? Ar tai irgi per daug smulku?

— Visai ne. Maksimali paklaida neturėtų viršyti dviejų valandų.

Jis ėmė koreguoti.

— Galit stotis ant platformos.

— Jau viskas?

— Taip. Išskyrus energiją. Iš tikrųjų tinklo įtampos, pakankamos monetų perkėlimui, jums perkelti neužtektų. Bet kadangi tikro perkėlimo nebus, tai nesvarbu.