Rikai pavyko į vieną įvardį sudėti daugiau paniekos, negu suaugęs išspaustų iš keiksmažodžio.

— Senelė atrašė, kad nėra man ko ten gyventi, jei nenoriu, nes jis manęs neįdukrino, ir mano „teisėta globėja”— senelė.

Rika neramiai pažiūrėjo į mane:

— Tai tiesa, ar ne? Manęs negali priversti?

Pajutau neapsakomą palengvėjimą. To vieno klausimo niekaip neįstengiau išspręsti, dėl to krimtausi mėnesių mėnesius: kaip apsaugoti Riką nuo nuodijančios Belos įtakos bent — na, dvejiem metams; atrodė neabejotina, kad maždaug dvejiem.

— Jei jis tavęs neįdukrino, Rika, esu tikras, kad galėsi likti su senele, jei tik abi tvirtai laikysitės. Tada susiraukiau ir prikandau lūpą.

— Bet ryt tau gali būti nelengva. Tau gali uždrausti išvažiuoti su senele.

— Kaip mane sulaikys? Aš paprasčiausiai sėsiu į automobilį ir išvažiuosiu.

— Tai ne taip paprasta, Rika. Žmonės, kurie vadovauja stovyklai — jie turi laikytis taisyklių. Tave jiems patikėjo tėvelis — noriu pasakyti, Mailsas, — ir jie nenorės atiduoti tavęs kam kitam.

Rika patempė apatinę lūpą:

— Negrįšiu. Važiuosiu su senele.

— Taip. Bet gal galėčiau tau patarti, kaip lengviau išsisukti. Tavo dėtas, nesakyčiau, kad palieku stovyklą, pasakyčiau, kad noriu pasivažinėti su senele, o paskui negrįžčiau.

Rika kiek atsileido.

— Gerai.

— Tik nesivežk krepšio ar dar ko, nes jie gali atspėti, ką darai. Neimk jokių drabužių — tik tuos, kuriais tuo metu vilkėsi. Pinigus ar kitką, ką tikrai nori pasilikti, įsidėk į kišenes. Manau, neturi čia tokių daiktų, kurių tikrai nenorėtum prarasti?

— Turbūt ne.

Bet ji atrodė sunerimusi:

— Turiu naujutėlį maudymosi kostiumą.

Kaip paaiškinsi vaikui, kad kartais tenka mesti bagažą? Nepaaiškinsi — vaikai puola į degantį namą gelbėti lėlės ar žaislinio drambliuko.

— Mmm… Rika, paprašyk senelės pasakyti, kad ji vežasi tave į Erouhedą pasimaudyti… Ir kad tikriausiai pietausite ten, viešbutyje, bet tave parveš prieš signalą gultis. Tada galėsi pasiimti maudymosi kostiumą ir rankšluosti. Bet daugiau nieko. Ar tavo senelė sutiks pasakyti tuos prasimanymus?

— Turbūt sutiks. Taip, tikrai suliks. Ji sako, kad žmonėms kartais tenka nekaltai pameluoti, kitaip jie negalėtų viens kito pakęsti. Bet ji sako, kad prasimanymais reikia naudotis, o ne piktnaudžiauti.

— Atrodo, turi protingą senelę. Padarysi kaip sakiau?

— Viską taip ir padarysiu, Deni. Paėmiau sumaigytą laišką.

— Rika, sakiau, kad turiu išvažiuoti. Turiu išvažiuoti labai ilgam laikui.

— Kiek?

— Trisdešimčiai metų.

Jos akys, jei tik tai įmanoma, dar labiau išsiplėtė. Kai tau vienuolika, trisdešimt metų — ne ilgai; tai — amžinai. Pridūriau:

— Man gaila, Rika. Bet reikia.

— Kodėl?

Negalėjau atsakyti. Tiesa — neįtikėtina, o meluoti negalima.

— Rika, tai labai labai sunku paaiškinti. Bet aš turiu išvykti. Negaliu neišvykti. Padvejojęs pridūriau:

— Aš užmigsiu ilguoju miegu. Šaltuoju miegu — supranti, ką noriu pasakyti.

Ji suprato. Vaikai prie naujovių pripranta greičiau, negu suaugusieji; šaltasis miegas — mėgstama komiksų tema. Rika pasibaisėjusi užprotestavo:

— Bet, Deni, aš daugiau tavęs nebepamatysiu!

— Pamatysi. Negreit, bet pamatysi vėl. Ir Pitą. Nes Pitas keliaus su manim — jis taip pat miegos šaltuoju miegu. Ji pažvelgė į Pitą ir visiškai nuliūdo.

— Bet… Deni, kodėl jūs su Pitu negalit važiuoti į Braulį gyventi su mumis? Taip būtų daug, daug geriau. Senelei Pitas patiks. Ir tu patiksi — ji sako, kad labai gerai, kai namuose yra vyriškis.

— Rika… Brangioji Rika… Aš negaliu. Prašau, neįkalbinėk.

Rika supyko, o jos smakras ėmė virpėti:

— Man atrodo, čia ji kalta!

— Ką? Jei turi omeny Belą — ne. Bent jau ne visai.

— Ji nemiegos šaltuoju miegu su tavim? Manau, sudrebėjau.

— O viešpatie, ne! Mylių mylias bėgčiau, kad tik jos išvengčiau. Rodos, Rika aprimo.

— Žinai, aš taip pykau ant tavęs dėl jos. Siaubingai siutau.

— Nepyk, Rika. Tikrai apgailestauju. Tu sakei teisybę, o aš klydau. Bet čia ji niekuo dėta. Su ja baigta — baigta amžinai, ir kad aš prasmegčiau, jei meluoju. Dabar štai kas.

Parodžiau jai savo nuosavybės „Tarnaitės” susivienijime sertifikatą.

— Žinai, kas čia?

— Ne. Paaiškinau.

— Atiduodu jį tau, Rika. Manęs labai ilgai nebus, todėl noriu, kad tu jį turėtum.

Paėmiau popierių, ant kurio buvau surašęs perdavimo aktą, suplėšiau ir įsidėjau skutus į kišenę; negalima šitaip rizikuoti — Bela labai jau lengvai gali suplėšyti atskirą lapą, o mūsų uostas dar už jūrų marių. Apverčiau sertifikatą ir atidžiai perskaičiau standartinį perdavimo blanką antroje pusėje, bandydamas sugalvoti, kaip čia jį įdavus Amerikos Bankui saugoti…

— Rika, koks tavo pilnas Vardas?

— Frederika Virdžinija. Frederika Virdžinija Džentri. Juk žinai.

— Argi „Džentri”? Man rodos, sakei, kad Mailsas tavęs neįdukrino?

— Oi! Kiek pamenu, visad buvau Rika Džentri. Bet tu klausi tikros pavardės. Ji tokia pat, kaip senelės… Tokia, kaip mano tikro tėtės pavardė. Heinikė. Bet manęs niekas taip nevadina.

— Dabar vadins.

— Įrašiau: „Saugoti Frederikos Virdžinijos Heinikės vardu” ir pridėjau: „bei atiduoti aukščiau minėtajai, kai jai sukaks dvidešimt vieneri metai”, o mano nugara nubėgo šiurpuliukai: juk ankstesnysis mano perdavimo raštas šiaip ar taip galėjo pasirodyti negaliojantis.

Pasirašinėdamas pamačiau, kaip iš savo kabineto kyštelėjo galvą mūsų sergėtoja. Žvilgtelėjęs į laikrodį supratau, kad kalbamės jau valandą — man beliko vos kelios minutės.

Bet norėjau, kad viskas būtų užtikrinta.

— Mem!

— Taip?

— Ar čia kur nors kartais nėra notaro? Ar jį galima rasti tik kaime?

— Aš notaras. Ko norėtumėt?

— O, puiku! Nuostabu! Turit antspaudą?

— Niekur be jo neinu.

Taigi globėjai matant pasirašiau, o vieną punktą (Rikai patikinus, kad ji mane pažįsta, ir Pitui tyliai paliudijus, kad kačių brolijoje esu gerbiama persona) ji net praplėtė ir parašė ištęsta forma: „…pažįstamas man asmeniškai Danieliaus B. Deivio pavarde…”. Kai mano ir jos parašus papuošė antspaudas, lengviau atsidusau. Tegu dabar Bela pabando sugalvoti, kaip štai šitą iškraipyti!

Globėja smalsiai pažvelgė į popierių, bet nieko nesakė: Aš oriai pareiškiau:

— Tragedijos neatitaisysi, bet nors tokia pagalba. Vaiko išmokslinimui.

Ji atsisakė užmokesčio ir grįžo į savo kabinetą. Atsigręžiau į Riką ir pasakiau:

— Atiduok senelei. Tegu nuneša į Amerikos Banko skyrių Braulyje. Visa kita padarys banko tarnautojai. Padėjau dokumentą priešais Riką. Ji jo nelietė.

— Jis vertas labai didelių pinigų, ar ne?

— Nemažų. Vėliau bus vertas daugiau.

— Nenoriu.

— Bet, Rika, aš noriu, kad tu juos turėtum.

— Nenoriu. Neimsiu.

Rikos akys paplūdo ašaromis, balsas suvirpėjo:

— Tu išvažiuoji visam laikui ir… Ir daugiau apie mane nebegalvoji. Ji šniurkštelėjo:

— Visai kaip tada, kai susižadėjai su ja. O juk galėtum pasiimti Pitą ir apsigyventi pas senelę ir mane. Nenoriu tavo pinigų!

— Rika. Paklausyk, Rika. Vėlu. Aš net norėdamas nebegalėčiau jų atsiimti. Jie jau tavo.