— Man nerūpi. Aš jų niekad neliesiu. Ji ištiesė ranką ir paglostė Pitą.

— Pitas neišvažiuotų ir nepaliktų manęs. Tik tu jį priversi. Dabar aš net Pito nebeturėsiu. Netvirtai atsiliepiau:

— Rika? Rikitikitavi? Tu nori vėl pamatyti Pitą… Ir mane?

Vos išgirdau:

— Aišku, noriu. Bet nebepamatysiu.

— O galėtum.

— A? Kaip? Tu sakei, kad užmigsi ilguoju miegu… Trisdešimt metų, sakei.

— Taip. Reikia. Bet, Rika, štai ką tu gali padaryti. Būk gerutė, važiuok gyventi pas senelę, mokykis — o pinigai tegu sau kaupiasi. Kai tau bus dvidešimt vieneri — jei dar norėsi mane pamatyti — turėsi pakankamai pinigų ir pati galėsi užmigti ilguoju miegu. Kai prabusi, aš būsiu ten ir lauksiu tavęs. Pitas ir aš — abu lauksim tavęs. Iškilmingai pasižadu.

Rikos veido išraiška pasikeitė, bet mergaitė nenusišypsojo.

Ilgokai pagalvojusi, tarė:

— Tu tikrai ten būsi?

— Taip. Bet turim susitarti dėl datos. Jei darysi, Rika, daryk viską taip, kaip pasakysiu. Susitark su Tarptautinio draudimo kompanija ir užsitikrink vietą Riversaido prieglobstyje… Ir būtinai būtiniausiai palik patvarkymą prikelti tave tiksliai 2001 metų gegužės pirmą dieną. Tą dieną aš būsiu ten ir lauksiu. Jei nori, kad būčiau šalia, kai pramerksi akis, turėsi palikti ir tokį nurodymą, kitaip manęs neleis toliau laukiamojo; žinau tą prieglobstį — jo darbuotojai baisiai smulkmeniški.

Išėmiau voką, kurį buvau paruošęs išvykdamas iš Denverio.

— Tau nereiks įsiminti, aš viską surašiau. Tik saugok voką, o dvidešimt pirmąją savo gimimo dieną galėsi apsispręsti. Bet žinok — Pitas ir aš tikrai tavęs lauksime, nesvarbu, pasirodysi ar ne.

Padėjau paruoštas instrukcijas ant sertifikato.

Maniau, kad įtikinau Riką, bet ji nepalietė nė vieno popieriaus. Žiūrėjo į juos, galiausiai tarė:

— Deni?

— Taip, Rika?

Rika nepakėlė akių, o jos balsas buvo toks tylus, kad vos girdėjau.

— Jei padarysiu, kaip sakai… Ar vesi mane? Ausyse sugriaudė, akyse sužaibavo. Bet atsakiau tvirtu ir daug garsesniu už jos balsu:

— Taip, Rika. To aš ir noriu. Todėl taip ir darau.

Beliko atiduoti jai dar vieną dalyką — paruoštą voką, ant kurio buvo užrašyta: „Atplėšti mirus Mailsui Džentriui”. Nieko Rikai neaiškinau, tik pasakiau, kad saugotų voką. Jame buvo margos Belos karjeros — šeimyninės ir kitokios — įrodymai. Teisininko rankose jie turėtų bylos dėl Mailso palikimo baigtį nulemti iš anksto.

Tada padaviau Rikai savo mokyklinį žiedą (daugiau nieko nebeturėjau) ir pasakiau, kad dabar jis jos: mudu susižadėję.

— Tau jis per didelis, bet turėk. Kai atbusi, įteiksiu tau kitą. Ji tvirtai sugniaužė žiedą.

— Nenorėsiu kito.

— Gerai. Dabar galėtum atsisveikinti su Pitu, Rika. Aš turiu vykti. Nebegaliu delsti nė minutės.

Rika priglaudė Pitą prie savęs, paskui atidavė man ir atidžiai pažiūrėjo į akis, nors per jos nosį tekėjo ašaros, palikdamos švarius dryžius.

— Lik sveikas, Deni.

— Ne „lik sveikas”, Rika. „Iki pasimatymo”. Mes lauksim tavęs.

Kai grįžau į kaimą, buvo ketvirtis vienuoliktos. Sužinojau, kad helikopteris į miesto centrą išvyks po dvidešimt penkių minučių, po to susiradau vienintelę naudotų automobilių parduotuvę ir atlikau vieną trumpiausių istorijoje prekybinių operacijų, pardavęs automobilį už pusę kainos su sąlyga, kad gausiu grynus tuoj pat. Liko laiko slapčia įsigabenti Pitą į helikopterį (transporto darbuotojai nemėgsta katinų, nes skrendant jiems gali pasidaryti bloga), ir Pauelo kabinetą pasiekiau truputį po vienuoliktos.

Pauelas baisiai pasipiktino tuo, kad atšaukiau sutartį, leidžiančią kompanijai tvarkyti mano turtą, ir labai geidė išdėstyti, ką reiškia popierių praradimas.

— Nelabai galiu prašyti, kad tas pats teisėjas antrą kartą per dvidešimt keturias valandas pasirašytų leidimą. Tai visiškai neįprasta.

Pamosavau jam prieš nosį pinigais, banknotais, ant kurių švietė įtikinantys skaičiai.

— Neėskit manęs be druskos, seržante. Tvarkysit mano reikalą ar ne? Jei ne, taip ir sakykit, ir aš persiverbuosiu Vidurio Slėniui. Nes užmiegu šiandien.

Pauelas vis dar pyko, bet pasidavė. Paskui ėmė bambėti dėl to, kad pratęsiau miego laiką šešiais mėnesiais, ir nenorėjo užtikrinti tikslios prisikėlimo datos.

— Kontraktuose paprastai rašoma „plius minus mėnuo” priklausomai nuo administracinių sunkumų.

— Šiame taip nerašoma. Čia parašyta: 2001 metai, balandžio 27 diena. Bet man nerūpi, ar viršuje užrašytas jūsų, ar Vidurio Slėnio kompanijos pavadinimas. Misteri Pauelai, aš perku, jūs parduodat. Jei negalit parduoti to, ką noriu pirkti, kreipsiuos į galinčius.

Jis pakeitė sutartį, ir abu padėjome inicialus.

Lygiai dvyliktą vėl prisistačiau pas gydytoją galutiniam patikrinimui. Jis pažvelgė į mane:

— Negirtas?

— Blaivus kaip teisėjas.

— Tai ne rekomendacija. Pažiūrėsim.

Ištyrinėjo mane beveik taip pat atidžiai, kaip „vakar”. Galų gale padėjo savo guminį plaktukėlį ir pasakė:

— Keista. Jūsų organizmo būklė žymiai geresnė nei vakar. Daug geresnė. Net nuostabu.

— Daktare, kad jūs žinotumėt!

Laikiau ir raminau Pitą, kai jam leido pirmą raminančių dozę. Paskui pats atsiguliau, kad ir mane apdorotų. Manau, puikiausiai būčiau galėjęs palaukti dar dieną ar net daugiau, bet kad baisiai troškau kuo greičiau grįžti į 2001 metus.

Maždaug ketvirtą valandą po pietų, plokščiai Pito galvai ilsintis ant mano krūtinės, laimingas užmigau vėl.

Šįkart sapnavau malonesnius sapnus. Prisimenu tik vieną nemalonų, ir tas buvo ne košmaras, o šiaip — nesibaigiančios nesėkmės. Tame šaltame sapne drebėdamas klaidžiojau besišakojančiais koridoriais, atidarinėdamas visas pasitaikiusias duris, galvodamas, kad sekančios būtinai bus Durys į Vasarą, o už jų lauks Rika. Man vis kliudė Pitas, „sekdamas priešaky”— tai toks erzinantis kačių įprotis siūti pirmyn atgal tarp kojų tiems, kurie, žinia, neužlips ir neįspirs.

Prie kiekvienų naujų durų jis nerdavo pro mano kojas, pažiūrėdavo laukan, pamatydavo, kad už durų vis dar žiema, ir puldavo atgal, vos manęs neapversdamas.

Bet abu ir toliau vylėmės, kad sekančios durys bus tos.

Šįkart pabudau lengvai, nė kiek nepasimetęs — gydytojas, tiesą sakant, beveik suirzo, kai nešnekėdamas niekų paprašiau pusryčių ir Didžiojo Los Anželo Times. Maniau, neverta jam aiškinti, kad prisikeliu jau antrą kartą — nebūtų patikėjęs. Manęs laukė Džono laiškas su praeitos savaitės data:

Brangusis Deni,

Gerai, pasiduodu. Kaip tau pavyko?

Prašei nepasitikti tavęs, taigi klausau, nors Dženė prieštarauja. Ji siunčia tau link ėjimus ir tikisi, kad aplankysi mus, neversdamas labai ilgai laukti; bandžiau jai paaiškinti, kad kurį laiką žadi būti užsiėmęs. Mudu jaučiamės puikiai, nors aš dabar linkęs eiti, kur seniau bėgdavau. Dženė dar gražesnė, negu anksčiau.

Hasta la vista, amigo,

Džonas

P. S. Jei to, ką pridedu, neužtektų — ten, iš kur tai paimta, yra daug daugiau. Mums puikiai sekasi.

Svarsčiau, ar nevertėtų paskambinti Džonui, pasisveikinti ir papasakoti apie didžią naują idėją, šovusią man bemiegant, apie prietaisą, kurio dėka maudydamasis vonioje iš kasdieninė s prievolės taptų sibaritišku malonumu. Bet nusprendžiau neskambinti — man kas kita rūpi. Todėl užsirašiau, kol dar mintis šviežia, ir kiek nusnūdau su Pitu, kuris miegojo, įbrukęs galvą man į pažastį. Norėčiau jį nuo to atpratinti. Tai glosto savimeilę, bet įkyri.