Ji tikriausiai manė, kad tai kažką įrodo. Verčiau jau nė nebūčiau pradėjęs aiškinti.

Bet Rika ne iš tų, kas graužiasi dėl nesvarbių dalykų. Pamačiusi, kad aš nusiminiau, ji švelniai tarė:

— Eikš, brangusis.

Sutaršiusi plaukus, kiek dar jų turiu, pabučiavo mane:

— Mieliausiasis, man reikia tavęs vieno. Su dviem dar galiu nesusidoroti. Pasakyk man: ar džiaugiesi, kad laukei, kol aš užaugsiu?

Puoliau visais būdais įtikinėti, kad džiaugiuosi.

Bet tas mano bandymas paaiškinti ne viską paaiškins. Vieną dalyką pražiopsojau, nors pats važiavau karuselėje ir skaičiavau apsisukimus. Kodėl nepamačiau skelbimo apie savo atbudimą? Tai yra, antrąjį, 2001 m. balandžio mėnesį, o ne 2000 m. gruodžio mėnesį. Turėjau pamatyti: buvau čia ir visad peržiūrėdavau tuos sąrašus. Prabudau (antrą kartą) penktadienį, balandžio 27 dieną; šeštadieniniame laikraščio numeryje turėjau būti pažymėtas. Bet nepamačiau. Vėliau paieškojau — prašom: „D. B. Deivis” šeštadieniniame, 2001 m. balandžio 28 d. Times numeryje.

Jei žiūrėsim filosofiškai — viena vienintelė spaudos eilutė gali taip pat pakeisti pasaulį, kaip Europos kontinento dingimas. Argi senoji „besišakojančių laiko srovių” ir „kartotinių visatų” sąvoka teisinga? Nejau atsitiktinai įlėkiau į kitą visatą? Net jei čia radau Riką ir Pitą? Ar kur nors (arba kada nors) yra pasaulis, kur Pitas staugė tol, kol nustojo vilties, o tada apleistas išklydo pats rūpintis savimi? Ir kur Rikai nepavyko pasprukti su senele ir teko kęsti kerštingosios Belos pyktį?

Vienos smulkaus šrifto eilutės negana. T ą naktį aš tikriausiai užmigau ir nepastebėjau savo pavardės, o kitą rytą sukišau laikraštį į šiukšlių nuleidėją, manydamas, kad viską perskaičiau Aš tikrai išsiblaškęs, ypač kai galvoju apie kokį darbą.

Bet ką būčiau daręs, jei būčiau pamatęs? Nulėkęs tenai, susitikęs save patį — ir visiškai pakvaišę s? Ne, jei vis dėlto būčiau pamatęs, nebūčiau daręs to, ką padariau vėliau — man „vėliau”— ir kas sąlygojo antrąjį prisikėlimą. Taigi, to išvis nebūtų atsitikę. Kontrolė yra neigiamo grįžtamojo ryšio tipo su apsaugos bloku, nes pats tos eilutės atsiradimas spaudoje priklausė nuo to, ar aš pasižiūrėsiu; aiški galimybė ją pamatyti — vienas iš tikrai neįmanomų dalykų pagal principinę schemą.

„Yra dievybė, formuojanti mūsų gyvenimą, kad ir kaip mes besistengtume aptašyti jį savaip”. Laisva valia ir lemtis viename sakinyje — ir abi sąvokos teisingos. Tėra vienas tikras pasaulis, viena praeitis ir viena ateitis. „Kaip buvo pradžioje, yra dabar ir per amžius bus, pasaulis be pabaigos, amen”. Tik vienas… Bet pakankamai didelis ir sudėtingas, kad laisva valia, laiko kelionė s ir visa kita įeitų į jo jungtis, grįžtamuosius ryšius ir apsaugos schemas. Taisyklių ribose tau leista daryti viską — bet grįši prie savo durų.

Ne aš vienas keliavau po laiką. Fortas išvardija labai jau daug atvejų, kuriu kitaip nepaaiškinsi — ir Ambrosis Bairsas taipogi. O tos dvi damos Trianono soduose? Aš, beje, įtariu, kad senasis daktaras Tvitčelas spusčiojo tą mygtuką dažniau, nei pats sakė si… Nekalbant jau apie tuos — iš praeities ir ateities — kurie galėjo patys išmokti. Bet abejoju, kad iš to būtų. kokios naudos. Apie mano kelionę žino tik trys žmonės, ir du netiki. Iš laiko kelionių daug nepeši. Pasak Forto — traukiniu važinėjama tik tada, kai ateina geležinkelių laikai.

Bet niekaip neįstengiu užmiršti Leonardo Vincento. Ar jis — Leonardas daVinčis? Ar jis prasiskverbė skersai kontinentą ir grįžo su Kolumbu? Enciklopedija teigia, kad jo gyvenimas buvo toks ir toks — nors jis galėjo peržiūrėti savo biografiją. Žinau, kaip tai daroma — pačiam teko padaryti kažką panašaus. Penkioliktame amžiuje Italijoje nebuvo socialinio draudimo numerių, asmenybės patvirtinimo kortelių nei pirštų atspaudų; jam galėjo pavykti.

Bet pagalvokit apie jį, negrįžtamai ištremtą, atskirtą nuo visko, prie ko jis įprato, žinantį apie skrydį, energiją, apie milijoną dalykų ir beviltiškai besistengiantį pavaizduoti juos taip, kad būtų galima padaryti — bet pasmerktą žlugti, nes to, ką mes darome šiandien, paprasčiausiai neįmanoma pasiekti be amžių amžius tobulinto meno.

Tantalui buvo lengviau.

Galvojau, ką naudingo būtų galima nuveikti, jei laiko kelionės nebūtų į slaptintos: trumpi šuoliukai, pasiėmus surenkamą aparatūrą grįžimui. Bet vieną dieną šoktelsi per toli, ir grįžti nebegalėsi, nes dar nebus atėjęs „geležinkelių metas”. Koks nors niekniekis, kad ir tam tikras lydinys, gali pakišti koją. O dar — tikrai labai rizikuoji, nežinodamas, į kurią pusę keliauji. Įsivaizduok, kaip atrodysi atsidūręs Henriko VIII dvare su pusfabrikačių kroviniu, kurį manei vežtis į dvidešimt penktą amžių. Kur kas geriau pakliūti į štilį nepažįstamose platumose.

Ne, neišbaigto prietaiso leisti į rinką negalima.

Bet „paradoksai” ir „anachronizmų sąlygojimas” man nerūpi — jei koks trisdešimtojo amžiaus inžinierius ištobulins laiko keliones ir paleis perkėlimo stotis, vadinasi, taip norėjo kūrėjas. Jis davė mums akis, dvi rankas, smegenis: tai, ką darome jų pagalba, negali būti paradoksiška. Jam nereikia dirbštukų, „remiančių” jo dėsnius: tie dėsniai patys save remia. Stebuklų nebūna, o žodis „anachronizmas”— semantinė tuštuma.

Bet filosofija man rūpine daugiau negu Pitui. Kad ir kokia šio pasaulio esmė, man jis patinka. Radau savo Duris į Vasarą ir po laiką nebekeliausiu — dar pateksiu ne į tą stotį. Gal mano sūnus keliaus, bet tokiu atveju raginsiu jį keliauti pirmyn, ne atgal. „Atgal”—kraštutiniams atvejams; ateitis geresnė už praeitį. Nepaisant giženų, romantikų ir antiintelektualų, pasaulis vis gražėja, nes žmogaus protas, atiduodamas visas jėgas aplinkai, verčia jį tapti geresniu. Rankomis… įrankiais… nuovoka, mokslu ir projektavimu.

Dauguma tų plaukuotų nihilistų nemoka vinies įkalti nei naudotis logaritmine liniuote; mielai pakviesčiau juos į daktaro Tvitčelo kabiną ir išsiųsčiau į dvyliktą amžių — ir tegu sau džiaugiasi.

Bet aš ant nieko nepykstu, ir dabartis man patinka. Tik štai Pitas sensta — jis kiek aptuko ir nebelinkęs rinktis jaunesnį priešininką; deja, greit, jau greit jam teks užmigti labai ilgu miegu. Visa širdim viliuosi, kad jo narsi sielelė ras savo Duris į Vasarą, kur daugybė katžolių laukų, ir rainiai ramūs, ir priešininkai robotai užprogramuoti aršiai kautis — bet visad pralaimėti, o žmonės turi draugiškas rankas ir blauzdas, į kurias galima pasitrinti, nesibaiminant, kad įspirs.

Rika taip pat storėja, bet laikinai, dėl linksmesnės priežasties. Nuo to ji tapo dar gražesnė, o jos mielas amžinas „Taip!” nepasikeitė, bet jai nelengva. Darau prietaisus, kurie tai palengvintų. Būti moterimi nelabai patogu: ką nors reikia daryti, ir aš įsitikinęs, kad šį tą padaryti galima. Ir tas lankstymasis, ir nugaros skausmai — aš stengiuosi, jau padariau Rikai hidraulinę lovą, kurią ketinu užpatentuoti. Ir iš vonios išlipti turėtų būti lengviau. Šios problemos dar neišsprendžiau.

Senajam Pitui įrengiau „katino tualetą”, kuriuo jis galėtų naudotis blogu oru — automatinį, savaime prisipildantį, higienišką ir bekvapį. Vis dėlto Pitas, kaip tikras katinas, mieliau eina laukan ir tebėra įsitikinęs tuo, kad jei tik patikrinsi visas duris, vienos jų būtinai ves į vasarą.

Žinot, aš manau, kad jis neklysta.

Amerikiečių rašytojas Robertas A. Heinleinas gimė 1907 metais Misūrio valstijoje. 1929 metais baigė karo akademiją, tarnavo aviacijoje, vėliau dirbo architektu, geologu. Spausdintis pradėjo nuo 1939 metų. Viena pagrindinių jo kūrybos temų — kosmoso įsisavinimas (apsakymų rinkinys „Žaliosios Žemės kalvos”, 1951; apysaka „Žvaigždžių desantininkai”, 1959). Remdamasis savo sukurta „ateities istorija”, Heinleinas bando nuspėti civilizacijos vystymosi kelią („Koventris”, 1940, „Farnhemo ferma”, 1964). Kosminę temą rašytojas plėtoja rūsčiai romantine plotme, o socialinė jo fantastika pasižymi objektyvia šiuolaikinių tendencijų analize, aštria buržuazinės visuomenės institutų, politikos, religijos kritika („Keliai turi judėti”, 1940). Išeities taško Heinleinas ieško demokratinės technokratijos, individualizmo, elitarizmo ir visuotinės meilės idėjose („Matuzalio vaikai”, 1958; „Svetimas svetimoj šaly”, 1961).