— Palaukite! Neišvažiuokite!

Dusdama ji pribėgo prie Telerio mašinos — penktąją dešimtį įpusėjusi moteris, apkūnoka, užsidėjusi kailinę kepurę su ausinėmis, vilkinti sunkiu tvido paltu.

— Ačiū, — supūkštė moteris. Ji pasidėjo rankinuką ant mašinos langelio krašto ir valandėlę giliai alsavo, kol atgavo kvapą. — Atleiskite, kad sukėliau jums tiek rūpesčių, bet pati pasielgiau kaip tikra kvaiša. Palikau įjungtus mašinos žibintus, ir dabar akumuliatorius jau visiškai išsikrovęs. Ar negalėtumėte galiuką manęs patempti? Ta užvedamąja rankena aš nepajėgiu naudotis, bet užtat turiu virvių.

Teleris dirstelėjo į kitus, linktelėjo galvą ir buvo jau beatsakąs, tačiau čia pat prisistatė tas pats vartus jiems atidaręs apsaugos karininkas — ir įsikišo.

— Viskas bus sutvarkyta, sere, ramiai važiuokite, — pasakė jis Teleriui, o paskui kreipėsi į moterį. — Luktelėkite akimirksnį, ponia. Aš tučtuojau ateisiu ir užvesiu jums mašiną.

— Ačiū. Jūs labai malonus.

— Tokia tarnyba.

Sargybinis mostelėjo Teleriui, ir mašina nurūko sutemų gaubiama gatve. Tada karininkas apsisuko ir patraukė atgal prie sandėlio, ketindamas uždaryti vartus. Moteris nusekė jam iš paskos, tačiau jis stabtelėjo ir perspėdamas kilstelėjo ranką.

— Būkite tokia maloni, ponia, palaukite manęs čia, — pasakė jis. — Užtruksiu vos akimirksnį.

Moteris, kuri buvo žinoma „Muškietininko” slapyvardžiu, paklusniai sustojo. Iš jos pozicijos kuo puikiausiai matėsi, kad sandėlio viduje nėra nieko ypatingo. Tačiau ji spėjo kaip reikiant įsižiūrėti į trejetą vyrų automobilyje. Albertą Einšteiną ji atpažino akimoju. Kitų dviejų, tiesa, nepažinojo, tačiau pakankamai patogiai pro automobilio langą nufotografavo jų veidus rankinuke įmontuotu aparatu. Be to, turėjo daugiau nei užtektinai laiko įsidėmėti licencijos plokštelės numerį.

Tokios šaltos žiemos kaip 1939-1940-ųjų Europoje nebuvo jau keturiasdešimt penkerius metus. Lamanšas Didžiosios Britanijos pakrantėse užšalo nuo Folkstono iki Dandženeso, Temzė aštuonių mylių atkarpoje nuo Tedingtono iki Sanberio virto vientisu ledo luitu, kai kuriose Derbišyro vietose sniego apklotas pasiekė netgi trobelių bei fermų stogus.

Penktąją Naujųjų metų dieną karo ministras Leslis Horas-Beliša atsistatydino — jis ir buvo pirmasis Anos Charkiovič „žvirbliukas”, gegužiuko išstumtas iš lizdo. Sambrūzdis kilo visame ministrų kabinete — machinacijos, kurias iš užnugario organizavo Vinsleidas ir Baneringas, pradėjo duoti apčiuopiamų rezultatų. Tačiau ar ndrimi pokyčiai įvyks ir ar jie įvyks laiku — tai buvo jau visai kitas klausimas.

Apie šį faktą Feračinis bei kiti „Ampersando” grupės nariai žinojo tik tiek, kiek buvo skelbiama laikraščiuose — jie neturėjo kada domėtis, kokios slaptos priežastys galėjo jį paskatinti. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpį jie praleido su vienu britų reguliariosios armijos dalinių Dartmure — nykioje laukinėje, vėjų gairinamoje kalvotoje stepėje, apžėlusioje viržiais ir krūmokšniais, bei pažliugusiose Devon-Kornvalio pusiasalio pelkėse. Oficialiai jie buvo apiforminti kaip amerikiečiai savanoriai, laikinai paskirti į šį dalinį ir laukiantys tolimesnio permetimo kur nors kitur.

Nors kursas, palyginus su tomis griežtomis fizinėmis bei psi chologinėmis sąlygomis, kurias būsimiesiems Specialiosios pas kirties būrio kariams teko ištverti tris mėnesius trukusio ban domojo laikotarpio metu, buvo vienas malonumas, tačiau visi „Ampersando” grupės nariai jautėsi išties dėkingi majorui Vo renui už tai, kad per tuos mėnesius Sarginėje neleido visiškai aptingti, vertė plaukioti, tobulinti kovinio sporto įgūdžius ir be paliovos mankštintis. Dabar gi jie ištisą mėnesį su visa karine ekipuote mokėsi įveikti sunkiai prieinamas vietoves, bėgiojo klastingo ledo padengtais takais, plūsdami prakaitu ir velniuodamiesi karstėsi virvėmis, kopė į uolų sienas, ropštėsi į pylimus, siūbuojančiais virviniais tilteliais įveikdavo gilias properšas. Jie dalyvaudavo kelias dienas trunkančiuose žygiuose į šalies gilumą, kol ant kojų, nuo seno gerai žinomose vietose išbrinko ir sukietėjo nuospaudos. Jie mankštindavosi atvirame ore, bėgiodavo, šokinėdavo, karstydavosi į stačias sienas, darydavo prisitraukimus ir atsispaudimus, atramai pasinaudodami telefono stulpais, po dešimt vyrų prie vieno stulpo.

Apmokymų metu jie kuo puikiausiai suprato, kodėl majoras Vorenas atsisakė sumanymo taip ir neatvykusį iš ateities pastiprinimą pakeisti anglų savanorių pamaina. Galbūt sudarinėdamas šią programą Vorenas bent iš dalies ir siekė, kad jie akivaizdžiai įsitikintų, jog toks atsisakymas buvo visiškai pagrįstas.

Priežastis buvo anaiptol ne ta, kad britų kariams būtų stigę fizinio pasirengimo ar kovinio ryžto. Anaiptol. Priešingai, kone visi anglai buvo nusiteikę išties entuziastingai ir nevengė plūktis iki devinto prakaito, jie niekad pernelyg nesiskundė, ir su linksma rezignacija susitaikydavo su neišvengiamomis žaizdomis bei mėlynėmis. Liekni ir užsigrūdinę, tokie pat, kaip ir amerikiečiai jų kolegos, ištvėrę visus ekonominės krizės sunkumus, jie nekantravo susiremti su priešu, puikiai atlikti savo darbą ir vėl sugrįžti namo. Jie gerai žinojo, kad būtent taip viskas ir turi būti — mat taip būdavo visada.

Štai čia ir slypėjo problema. Jie visiškai nenutuokė, su kuo jiems šįsyk teks susidurti.

Jie buvo naivūs ir nepatyrę, be to, aklai pasitikėjo savo karininkais, priklausančiais tam pasauliui, kuris jau paliovė egzistavęs. Tiems vokiečiams „tik vėjai ūžauja galvose”, pareiškė amerikiečiams grandinis iš Vigano, kai visi pasimėgaudami taršė vakarienei patiektus jautienos konservus su pupelėmis bei padažu.

— Jie išdidžiai žygiuoja, traukdami maršus ir mosuodami vėliavomis, — tvirtino jis. — Jie mielu noru apstumdo kokius nors vargšelius lenkus — tačiau vos susidūrę su rimtesniu priešininku iškrinka į visas puses ir kiek įkirsdami skuta slėptis į savo urvus.

Šįsyk niekas nebeketino kartoti 1914-ųjų metų klaidų. Mažino užkarda buvo čia ir dabar, visos užtvaros už jos jau stovėjo paruoštos.

Paruoštos kam? — pats sau pagalvojo Feračinis.

Visas jų kovinis parengimas susidėjo iš šaudymo pratybų bei apmokymo naudotis granatomis apkasuose — ir dar su smarkiai apribotu amunicijos kiekiu — o be to, dar buvo formalios, senosios mokyklos pratybos naudotis durtuvais. Kariai mokėsi kasti tranšėjas ir patogiai jas įsirengti, taip pat taisyti uniformas, šveisti antpečius ir blizginti batus. Visa tai atrodė gerokai juokingai — taip, kaip tik tai buvo daroma, ir daroma teisingai 1914-aisiais. Tačiau juk dabar buvo jau 1940-ieji.

O kurgi prieštankinė ginkluotė? Kurgi taktiniai planai, kaip elgtis su gausia, iš oro dengiama armija, kuri siauruose frontuose nesulaikomai veržiasi pirmyn, pakeliui viską šluodama, ir plūsta pagrindiniais keliais tokiu greičiu, kuris būtų visiškai paralyžiavęs Didžiojo karo vadus? Vokiečių lauko buksyrai stačiais kalvų šlaitais galėjo užtempti šešių colių patrankas guminėmis padangomis keturiasdešimties mylių per valandą greičiu, ir tokiu būdu užtikrinti savo tankams artimą artilerijos paramą. Kaipgi buvo galima tikėtis, kad giliai į žemę įkastos patrankos, likusios toli nuo fronto linijos ir visiškai nejudrios, sugebės pasipriešinti karinei vokiečių galybei? O ar kas nors pasirūpino su tankais bei oro pajėgomis suderinta kautynių taktika? Vokiečių vadai gi naudojosi radijo ryšiu, kad galėtų kontroliuoti itin mobilias, greitai besikeičiančias situacijas, kokias ir buvo numatę. Kaipgi galėjo generolai, visiškai tebepriklausantys nuo žinias perduodančių kurjerių, tikėtis bent jau laiku sužinoti apie tai kas vyksta? Kad jie įstengtų dar ir kaip nors įtakoti situaciją — apie tai nebegalėjo būti nė kalbos.