Teorinių užsiėmimų metu pačioje Naujųjų metų pradžioje Feračinis, Kesidis ir Lemsonas stačiai negalėjo patikėti savo ausimis, klausydamiesi anglų pulkininko, apsiavusio kelius siekiančiais kavaleristo batais, užsiželdinusio milžiniškus baltus jūrų vėplio ūsus ir tokia veido spalva, kuri iškalbingai bylojo apie jo polinkį portveinui. Pulkininkas instruktavo karius, kaip su paprasčiausiu šautuvu įveikti junkerių 87 bombonešį — liūdnai pagarsėjusią „Štuką”.

— Jei gerai pagalvosite — patys įsitikinsite, kad tai nėra taip jau sudėtinga, — užtikrino pulkininkas įdėmius savo klausytojus. — Tik nereikia nerti į krūmus — tuo metu, kai lėktuvas kyla tiesiog į viršų, jį nesunku nuskinti it kokį fazaną. O jei kiekvienas vyras per dieną sumedžios bent po vieną tokį paukštelį, laimikis bus visai neblogas, a?

Paskutiniuosius jo žodžius palydėjo sutartinis karių kvatojimas. Tačiau amerikiečių toli gražu juokas neėmė.

O kitą dieną kovos vyras prieš vyrą instruktorius, stambus, sadistinių polinkių turįs seržantas iš Glazgo, mėgstantis išskabyti naujokus it kokius viščiukus, savo nelaimei atpirkimo ožiu pasirinko Floidą Lemsoną. Tiesa, seržantas išsisuko dar gana lengvai, atsipirkęs įskilusiu raktikauliu, išnirusia kaklo kremzle ir perplėšta blauzda. Priblokštam dalinio vadui Kesidis paskubomis paaiškino, kad dėl visko kaltas Lemsono kraujas — jo protėviai, esą, kilę iš indėnų genties, garsėjusios savo nuožmumu.

— Kaip tik jie ir išgrūdo generolą Kasterį, — lyg niekur nieko porino Kesidis karininkui, gi Lemsonas širdies gilumoje net krūptelėjo. — Jo senelis buvo kanibalas. Taigi, tai tikrai ne jo kaltė… O be to, geresnių už juos žvalgų niekur nerasi.

Dalinio vadas suteikė Lemsonui abejotiną malonę ir užglaistė šį konfliktą, tiesa, gražiai paprašęs, kad Lemsonas bent jau pasistengtų elgtis kaip padorus krikščionis. Tačiau šis smulkus nemalonumas netrukus buvo su kaupu kompensuotas — netoli stovyklos esančioje aludėje patenkinti jauni anglų kariai vaišino Lemsoną alumi tiek, kiek tik šiam tilpo.

Anglai anaiptol nebuvo vieninteliai, kurie tikėjosi paprasčiausiai dar sykį pakartoti praėjusįjį karą. Prancūzai, tiesą sakant, buvo dar blogesni, o iš to, ką Feračinis ir kiti suspėjo išgirsti ar perskaityti laikraščiuose per Amerikoje praleistus kone visus metus, aiškėjo, kad didžioji dauguma Jungtinių Valstijų armijos generolų išvis sunkiai gebėjo suvokti, kad ir už Meino valstijos plyti žmonių gyvenama planeta. Problema buvo netgi ne ta, kad jie labai jau lėtai reagavo į bet kokius pasikeitimus. Valdančioji klasė visada turėjo ką prarasti ir negalėjo daug laimėti iš permainų sukeltos sumaišties, taigi, beveik be išimčių šios klasės atstovai sudarydavo pačią konservatyviausiąją visuomenės dalį. Ši taisyklė nekito visoje istorijos eigoje. Tačiau šįsyk buvo ir tam tikras skirtumas: vienos kariaujančiųjų pusių mąstymą formavo protai, savo patirtį sukaupę ateityje, nutolusioje per aštuoniasdešimt penkerius metus.

Tačiau netgi tokioje situacijoje, kaip patyliukais tarpusavyje nutarė „Ampersando” grupės nariai, per tuos keturis mėnesius, praėjusius nuo rugsėjo pradžios, Vakarų vadai stačiai privalėjo kur kas daugiau pasimokyti iš Lenkijos pavyzdžio nei iš tiesų sugebėjo pasimokyti.

Naujieji metai netgi Berlyne buvo šalti ir speiguoti kaip niekada. Nepaisant ne vienerius metus be paliovos pumpuojamos sarkastiškos nacių propagandos, vis dėlto didžioji tautos dalis nėmaž netroško karo. 1914-aisiais Vokietijos armijos būriai išžygiavo į frontą lydimi patrakusių, džiūgaujančių minių — dabar gi, priešingai, pasklidus žiniai apie Lenkijos okupaciją, gatvės taip ir liko tuščios ir tylios. Be to, šįsyk prisidėjo visokių nemalonių aplinkybių: visuotinis užtemdymas, karo reikmėms penkiasdešimčia procentų padidinti pajamų mokesčiai, ėmė stigti benzino, teko normuoti prekybą maistu, muilu, drabužiais bei apavu — tam reikalui buvo įvestos kortelės — vietoj kavos teko pasitenkinti aitriu jos pakaitalu iš skrudintų miežių grūdų — dėl visų šių priežasčių vidutinis berlynietis 1940-ųjų žiemos šaltį jautė ne vien fiziškai, bet ir psichologiškai.

Tirgarteno vaizdas stulbino neįtikėtinu kontrastu — ant užšalusių tvenkinių ledo džiaugsmingai krykštaudami vaikai čiuožinėjo su pačiūžomis — o aplinkui grėsmingai susimąsčiusios kėpsojo smėlio maišais apkrautos, maskuojamaisiais tinklais apvyniotos priešlėktuvinės baterijos. Buvo priešpiečių metas, ir ta proga pulkininkas Pikenbrokas bei pulkininkas leitenantas Biokelis išėjo iš savo įstaigos Bendlerštrasėje kiek prasivėdinti. Juodu neskubėdami žingsniavo greta kits kito, užsimaukšlinę kepures iki pat akių, slėpdami veidus už pastatytų paltų apykaklių, o po auliniais jų batais gurgždėjo birus speiguotos dienos sniegas.

— Ar bent kiek tikėtina, kad nustatant tapatybes buvo suklysta? — paklausė Pikenbrokas. Vos jam prašnekus, iš burnos siūbtelėjo balto garo debesėlis.

Blokelis papurtė galvą.

— Veidus identifikavo trys ekspertai, nepriklausomai vienas nuo kito. Be to, automobilis užregistruotas Telerio vardu. Galima tvirtinti, kad esame visiškai įsitikinę, jog nesuklydome.

Kurį laiką juodu žingsniavo tylėdami.

— Na, ir ką gi tu apie tai manai? — paklausė Pikenbrokas. Blokelis jau buvo spėjęs patirti, kad tokia Pikenbroko maniera anaiptol nereiškia, jog šis stokoja savų idėjų. Tiesiog tokiu būdu jis pirma išklausydavo pavaldinio nuomonę, o tik paskui išsakydavo savąją. Šitaip jam būdavo lengviau atpažinti tikrą talentą ir atsikratyti linkčiotojų bei palaižūnų.

— Ką gi, regis, mums pavyko atskleisti nedidelį, bet itin profesionalų Jungtinių Valstijų armijos dalinį, apie kurį niekur viešai neskelbiama. Šis dalinys ypač gerai yra įvaldęs partizanų kovos metodus bei pogrindinės veiklos gudrybes. Užmaskuota bazė Niujorke netgi ėmėsi kai kurių praktinių veiksmų.

— Sutinku, — linktelėdamas atsakė Pikenbrokas.

— O dabar štai sužinome, kad šioje bazėje lankosi Einšteinas. Ir ne jis vienas — drauge su juo buvo Teleris ir Fermis, abu — tos pačios srities specialistai, — Blokelis tarsi dvejodamas dirstelėjo į savo viršininką.

— Na taip, taip, — burbtelėjo Pikenbrokas, nekantriai mostelėdamas odine pirštine apmauta plaštaka ir vėl skubiai įbrukdamas ją į kišenę. — Gali drąsiai kalbėti apie tai. Einšteinas išties yra didis mokslininkas. Nekreipk dėmesio į visas tas nesąmones, kurias Gebelsas kurpia specialiai masėms. Be to, tu sakai, kad tasai vengras ir tasai italas specializuojasi toje pačioje srityje. Kokia gi tai sritis?

— Aš pasiunčiau užklausimą į Kaizerio Vilhelmo institutą, — atsakė Blokelis. — Maždaug prieš metus čionai, Berlyne, buvo atliktas išties reikšmingas eksperimentas, jis sukėlė tikrą sujudimą tarp fizikų, studijuojančių vidinę atomo sandarą. Panašu, kad visai pagrįstai galima sutikti su prielaida, jog vidiniai atomų procesai tokiose medžiagose kaip, pavyzdžiui, uranas, gaIi atpalaiduoti nemažus energijos kiekius — tiesą sakant, netgi milžiniškus energijos kiekius. Kai kurie Kaizerio Vilhelmo instituto mokslininkai tvirtina, kad pažabojus tą energiją vieną gražią dieną būtų galima tikėtis tikros revoliucijos energijos generavino pramonėje, laivininkystėje bei daugelyje kitų sričių. Be kita ko, ir ginkluotėje.