Pikenbrokas suraukė antakius.

— Atomai? Bet juk tai visai mažos dalelės, tiesa?

— Neįtikėtinai mažos.

— Nuostabu. Šiaip ar taip…

— Tiek Teleris, tiek ir Fermis yra plačiai išgarsėję savo darbais būtent šioje srityje. Tiesą sakant, už šią veiklą Fermis netgi buvo apdovanotas Nobelio premija. O nuvykęs į Švediją jos atsiimti jis pasinaudojo proga ir pabėgo į Ameriką.

— Žydas?

— Tiktai žmona — pusiau žydė.

— Aš šit vis svarstau, ar ilgainiui mums stipriai neatsirūgs, kad nuolatos taip nerūpestingai prarandame šitokius žmones. Na, šiaip ar taip, tai jau nebe mūsų sritis.

Jie pasiekė siaurą išriestą tiltelį virš nedidelio upokšnio ir valandėlei stabtelėjo, praleisdami du priešinga kryptimi einančius Vermachto generolus. Praeidami šie atsakė į pasveikinimą. Žingsniuojant toliau, Biokelis vėl prašneko:

— Praėjusiais metais tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje, tiek ir Amerikoje buvo viešai susidomėta uranu. Be to, pastaruoju metu visur, o ypač Amerikoje, labai smarkiai sumažėjo skelbiamos informacijos apie šios srities tyrinėjimus. Kitaip tariant, galima gan pagrįstai spėti, kad Vakarai pakankamai rimtai vertina tikėtiną galimybę sukurti ypatingai galingą ginklą.

— Kaip manai, ar visa tai gali kaip nors sietis su tomis super-bombomis, kurias, pasak fiurerio, mes turėsime jau po poros metų? — paklausė Pikenbrokas.

— Taip, manau, kad gali, — atsakė Biokelis. — Panašu, kad abi pusės atlieka analogiškus tyrinėjimus toje pačioje srityje.

Pikenbrokas linktelėjo.

— Gi amerikiečiai sukūrė ir apmokė specialų armijos dalinį, kurį ketina kažkokiu būdu infiltruoti Vokietijoje, čia šnipinėti mūsų atliekamus darbus bei vykdyti sabotažo operacijas, — užbaigė jis. — Manau, kad mokslininkai lankėsi slaptojoje bazėje Niujorke tam, kad suteiktų kariams reikiamų žinių, ko jiems derėtų ieškoti — ir panašiai. Skamba visiškai įtikėtinai, tiesa? Manau, galime kartą ir visiems laikams užmiršti prielaidą, kad šis dalinys bus pasiųstas nužudyti fiurerį.

— Taip, mano išvados visiškai sutampa su jūsiškėmis, — sutiko Biokelis. Valandėlę jis patylėjo, tačiau supratęs, kad Pikenbrokas šia tema nebesirengia nieko daugiau sakyti, pats kalbėjo toliau: — Aš, tiesa, dar šį tą patikrinau, ir gauta informacija gan akivaizdžiai byloja, kad čia, ko gero, slypi ir dar šis tas daugiau.

— Šit kaip?

— Atrodo, esama tam tikro tinklo susijusių žmonių, gyvenančių abipus Atlanto. Pavyzdžiui, Fermis ir Teleris drauge dirba Kolumbijos universitete Niujorke. Ten jie palaiko ryšius su dar vienu vengru, Silardu. Tiesa, jis nėra etatinis universiteto darbuotojas, tačiau gyvena viešbutyje visai netoli jo. O kiek anksčiau jis atlikdavo tos pačios srities tyrinėjimus Anglijoje. Vienas žmonių, su kuriais jis tada dirbo, toks profesorius Lindemanas, yra asmeninis Čerčilio draugas, o taip pat ir pats patikimiausias mokslinis konsultantas.

— Ak štai kaip, į sceną išeina ir Der Luegenlord, — suniurnėjo Pikenbrokas. „Lordu Melagiu” Vokietijos laikraščiai pastaruoju metu vadino Čerčilį. Taip pat jis neretai buvo vadinamas ir savo inicialais pagal angliškąją pavardės rašybą — WC. O toks užrašas puikavosi kone ant kiekvieno Vokietijos tualeto durų.

— Lindemanas keletą metų yra praleidęs čia, Vokietijoje, ir juodu drauge su Silardu padėdavo žydų tautybės mokslininkams išvykti iš šalies, — tęsė Biokelis. — Dabar gi Lindemanas persikraustė pas Čerčilį į Admiraliteto štabą Londone. O Einšteinas, 1933-aisiais viešėdamas Anglijoje, apsistojo Čerčiliui priklausančiame Čartvelo dvare. Be to, Einšteinas ir Silardas buvo kolegos Vokietijoje. Tuo pat metu ten sukiojosi ir Teleris. Ir dar, Italijoje jis buvo susitikęs su Fermiu, dar prieš šiam išvykstant į Ameriką. Kaip matote, nuolatos tenka susidurti vis su tais pačiais vardais. Kažkokiu būdu visi jie yra susiję, tačiau man dar nepavyko išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti.

Pikenbrokas stabtelėjo šaligatvių sankryžoje. Biokelis kantriai laukė. Netoliese senutė iš paskutiniųjų stengėsi patempti medines rogutes, ant kurių gulėjo maišas su anglimi, visai mažas berniukas padėjo jai, stumdamas rogutes iš užpakalio. Tą žiemą nieko nebuvo stokojama taip smarkiai, kaip anglies. Pasak pranešimų, Berlyne buvo dešimtys tūkstančių išvis neapšildomų namų.

— Jeigu visi jie yra susiję tarpusavy kažkokiais saitais, tokiu atveju drąsiai galime spėti, kad mūsų bičiuliai iš Amerikos, be jokios abejonės, stabtelės Anglijoje, tiesa? — pagaliau prašneko Pikenbrokas. — Jiems juk reikės suderinti operacijos veiksmus su Čerčiliu ir kitais tenykščiais savo sąjungininkais.

— Labai įtikėtina, — pritarė Biokelis.

Pikenbrokas iš lėto linktelėjo.

— Norėčiau, kad mūsiškiai pagal galimybes nenuleistų akių nuo tų vietų, kuriose užvis didžiausia tikimybė laukti jų pasirodant — pavyzdžiui, Čerčilio laivyno štabo Londone, — pasakė jis. — Jeigu jie išties apsireikštų ten, tai gana patikimai patvirtintų mūsų spėjimus, o be to, gal mums pavyktų bent apytikriai išsiaiškinti, kokių konkrečių veiksmų jie ketina imtis. — Valandėlę jis patylėjo. — Kokia dalis mūsiškių urano tyrinėjimo darbų yra sutelkta Kaizerio Vilhelmo institute? Ar visi tyrinėjimai sukoncentruoti tik ten, ar darbai vyksta ir kur nors kitur?

— Situacija gana sudėtinga, — atsakė Biokelis. — Kaizerio Vilhelmo institute žmonės dirba vadovaujami profesoriaus fon Vaiczekerio. Tačiau esama ir kito profesoriaus, tokio Esau, kuris vadovauja analogiškai švietimo ministerijos struktūrai Lindene, o be to, karinės amunicijos departamentas vykdo kažkokius darbus Gotove. Visiškai neaišku, kaip visi šie darbai dera tarpusavyje. Kartais man atrodo, kad lengviau išsiaiškinti, ką daro priešas, nei kuo užsiėmę mūsų pačių valdininkai.

— Ką gi, noriu, kad sudarytum bendrą vaizdą, kas gi iš tiesų vyksta, ir svarbiausia — kur, — gyvai pasakė Pikenbrokas. — Turiu gauti visų pagrindinių centrų, kur vykdomi šitie urano tyrinėjimai, planus. Jei mus pasieks žinia, kad tieji amerikiečiai iš tiesų atvyksta čionai, tokiu atveju galbūt iš anksto žinosime ir potencialius jų taikinius.

— Tučtuojau kimbu į darbą, pone.

— Tu iš tiesų neblogai padirbėjai, Biokeli, — pagyrė jį Pikenbrokas. — Tęsk šitaip ir toliau. Neabejoju, tu daug pasieksi… A, beje, tikiuosi, nebeturi jokių problemų su tąja savo sekretore?

Kiek suglumęs Biokelis suraukė antakius.

— Čionai jos nebėra, pone. Ji buvo perkelta į Hamburgą.

— Tikrai? — Pikenbrokas sugebėjo apsimesti esąs iš tiesų nuoširdžiai nustebęs. — Ak taip, man visai išgaravo iš galvos. Ką gi, žiūrėk, neprisivirk košės su naująja sekretore.

— Tokie nemalonumai man tikrai negresia, — paniuręs atsakė Biokelis. — Jie paskyrė man tikrą raganą, kuriai jau ne mažiau penkiasdešimties. Be to, ji riebi it kinkomas arklys ir nuo jos sklinda blogas kvapas.

Pikenbrokas žingsniavo pirmyn, žavėdamasis apšerkšnijusiomis medžių šakomis ir vengdamas įtarių savo pavaldinio žvilgsnių.

— Iš tikrųjų? Na ką gi, kitąsyk, man regis, atsitinka ir taip. Bet juk tai ne tokia jau didelė tragedija, tiesa?

Sausio dešimtąją atsitiko vienas dalykas, kuris tikrai neįvyko „Protėjo” grupės Visatoje: du vokiečių karininkai buvo priversti nusileisti Mechelene Belgijoje po to, kai jų lėktuvas nukrypo nuo kurso ir prarado ryšį su saviškiais. O tuo lėktuvu buvo gabenamos vokiečių puolimo vakaruose planų kopijos. Naciai ketino pulti per Nyderlandus, Belgiją bei Liuksemburgą, kaip kad ir tikėjosi Sąjungininkų vadai — ir ką patvirtino „Protėjo” grupės istorija.