— Luktelėk valandėlę… — Feračinis kilstelėjo ranką, skubiai gromuliuodamas visa, ką išgirdęs. — Gerai. Taigi… — Jis nutilo, jo akys išsiplėtė.

Feračiniui nespėjus dar ko nors pridurti, Kesidis gyvai sulinksėjo galva.

— Visiškai teisingai. O bent jau tiek „Siuzerenas” tikrai turėjo žinoti, atsižvelgiant į tai, kaip jie sukonstravo pirmąją sistemą ir visa kita. Taigi, bet kokia prielaida, kad jie tikėjosi galį pakeisti savo pačių situaciją suteikdami Hitleriui galimybę užgrobti Sovietus, yra ne kas kita, kaip kvailių tauškalai. Jie turėjo žinoti, jog, kad ir ką bedarytų, tai visiškai nepakeis tos realybės, kurioje jie tuo metu buvo.

— O ko gi tokiu atveju „Siuzerenas” siekė? — visiškai suglumęs paklausė Feračinis.

Kesidis gūžtelėjo pečiais.

— Kiek sugebu suvokti, jie ir nesitikėjo pakeisti savo pačių visatos, o tiesiog planavo sukurti kitą, kuri jiems kur kas labiau patiktų. O paskui patyliukais susikrauti mantą, persikelti ten — ir ją užimti.

— Turi omeny — jau po to, kai Hitleris nušluotų Sovietus ir sukurtų jiems patogią visatą?

— Būtent. Tik va bėda: Hitleris, matyt, turėjo kažkokių savų planų ir sunaikino savąjį ryšio galą anksčiau, nei jie suspėjo persikraustyti.

Tai šit kaip išsivystė tas pasaulis, kuriame jie abu užaugo. Feračinis permąstė visą bičiulio minčių eigą, bet taip ir nerado kur prikibti. Po truputį jis ėmė suvokti, ką visa tai reiškia, ir jo antakiai ėmė palengva rauktis.

— Ar nori pasakyti, kad ir Klodas visąlaik apie tai žinojo — ir tylėjo?

— Tikriausiai taip. Nebent būtų suklydęs, — atsakė Kesidis.

— Klodas paprastai per daug neklysta.

— Taigi, ir aš taip manau.

— Bet jeigu Klodas viską žinojo, tai reiškia…

— Jei jis žinojo šitai — tuomet turėjo žinoti dar ir tai, kad tie patys dėsniai galioja ir mūsiškei Visatai, — užbaigė Kesidis. — Kad ir ką mes čia darytume, tai visiškai nepakeis situacijos, kurioje yra DžFK ir visi kiti, pasilikusieji mūsų laike. Mes tegalime pakeisti ateitį tos atšakos, kurioje patys dabar esame.

Ant platformos jiems už nugarų kiūtantis Peinas kažką pasakė į savo telefoną ir per petį dirstelėjo į Voreną.

— Rajenas tvirtina, kad jie jau užbaigė ir grįžta viršun.

Feračinis ir Kesidis susirinko instrumentus bei kitus daiktus — atėjo jų eilė nerti į gelmę.

— Taigi, ką visu tuo norėjai pasakyti? — dar paklausė Feračinis.

— Kad Klodas irgi mąstė ta pačia linkme? O būtent — kad mūsiškis pasaulis nebeturi ateities, apie kurią dar vertėtų kalbėti, taigi, jis nusprendė persikelti į kitą, kuriame galbūt dar yra kažkokios vilties?

— Kurį gi pasaulį pasirinktum tu, jei būtum Klodo vietoje? — paklausė Kesidis.

— Pasakysiu tau, kai tik suprasiu, į kokią ateitį veda šis.

— Tačiau čia bent esama šiokių tokių galimybių. Pagavai mano mintį?

Feračinis atsistojo ir, vis dar tebemąstydamas apie tai, prisitvirtino virves, peilį bei įrankių diržą, įsitikindamas, kad viskas patikimai pririšta ir užsegiota, ir kad bet kurį įrankį prireikus bus įmanoma akimirksniu išsitraukti.

— Bet kaipgi atsitiko, kad jis niekam neprasitarė? — galų gale pasakė jis.

Kesidis skėstelėjo rankomis — tai turėjo reikšti maždaug: o ko gi kitko tu tikėjaisi?

— Jei mes jau įstrigome čia — ką gi, nieko nebepadarysi. Tačiau, jei paaiškės, kad tai iš tikrųjų tiesa ir nieko pakeisti nebeįmanoma — kiek gi mūsiškių ranką prie širdies pridėję galėtų pasakyti, kad dėl to sugriuvo visas gyvenimas? Juk turėjome ištisus metus laiko priprasti prie šio pasaulio — o jis pasirodė besąs visai nieko, galėjo juk būti ir kur kas blogiau. Dabar gi, kai visi mes baigiame susitaikyti su ta mintimi, Klodas išvis beveik nebešneka apie Sarginę — negi pats šito nepastebėjai? Jis kalba apie „Plaktuką”. Ar supranti, ką tai reiškia? Jį domina tai, kas ištiks šį pasaulį — o ne tą, iš kurio mes atkeliavome.

— O kaipgi Einšteinas ir visi tie mokslininkai pasilikę drauge su Mortimeriu ir Kurtu? Ar nori pasakyti, kad nuo pat pradžių tai buvo bereikalingas laiko švaistymas? Ir Klodas visąlaik tai žinojo?

— Tiesą sakant, dėl to nesu visai tikras, — prisipažino Kesidis.

— Tačiau noriu paklausti tavęs vieno dalyko. Ar būtum išvis vėlęsis į šią misiją, jeigu dar prieš išvykstant būtum tikrai žinojęs, kad bilietą turime tiktai į vieną pusę?

Savaitei baigiantis, pasižiūrėti, kaip einasi kariams iš Londono atvyko Vinsleidas. Jis atrodė it tikras devynioliktojo amžiaus anglų skvairas — vilkėjo languotą tvido kostiumą ir paltą su pečius siekiančia pelerina, dėvėjo zomšinę skrybėlę, dantyse rūko išlenkta erškėčio pypkė. Vinsleidas pranešė, kad paskutiniaisiais žvalgybos duomenimis vokiečiai, ko gero, sausio pabaigoje dar anaiptol nepuls. Viena tokio pokyčio priežasčių galėjo būti gerokai sustiprėjęs Sąjungininkų ryžtas, šį tą galbūt lėmė ir oro sąlygos. Kol kas nieko nebuvo įmanoma garantuoti. Bet, šiaip ar taip, Sąjungininkai buvo pasiruošę atremti vokiečių antpuolį kiek įmanoma anksčiau. Vos pastebėjus kokius nors požymius, kad vokiečiai ketina traukti į Vakarus, Sąjungininkų kariuomenė turėjo tučtuojau būti permesta į Belgiją.

Visoje Europoje tebebuvo labai populiaru viešai remti Suomiją, kuri nė nemanė sudėti ginklų ir priešinosi Rusijai kaip beįmanydama. Vis dėlto Norvegijos ir Švedijos vyriausybės gerokai raukėsi nuo minties įsileisti Sąjungininkus į savo teritorijas ir suteikti jiems teisę žygiuoti jomis teikti pagalbos suomiams. Dabar, kai karas jau prasidėjo, anglai, savo ruožtu, nedvejodami susitaikė su papildoma perspektyva be nacių susiremti dar ir su Sovietų Sąjunga.

— Jie jau spėjo suprasti, kad Stalinas nėra nė kiek geresnis už Hitlerį, ir kartą apsiėmę atsikratyti vienu, tuo pačiu pradėjimu mielai atsikratytų ir antruoju, — pasakė Vinsleidas. Tai, kad priešininkų, su kuriais ketino susiremti, buvo bent dešimtkart daugiau nei mažytės jų salelės gyventojų, anglų, regis, nėmaž nejaudino.

Paskutiniąją sausio dieną mokslininkams Sarginėje vėl pavyko užmegzti grubų kontaktą su 1975-ųjų sistema, buvo pasiekta tai, ką Šolderis apibūdino kaip „dalinį rezonansą”. Tai įvyko praėjus penkioms savaitėms po pirmojo kontakto, užmegzto Kūčių dieną. Kai kurių perdarytųjų mašinos detalių pristatymas vėlavo, kai kurias kitas teko išmesti ir užsakyti iš naujo, taigi, itin įspūdingos pažangos pasiekti nepavyko. Šolderis pakartojo bandymą patraukti antrosios pusės dėmesį perdavinėdamas žinią Morzės abėcėle, tačiau taip ir neįvyko nieko naujo. Grynas tuojau pat telefonu pranešė naujienas Vinsleidui, mat šis buvo prašęs nedelsiant informuoti jį apie bet kokius naujus pasiekimus.

Tuo tarpu Europoje taip ir nebuvo sulaukta vokiečių antpuolio Vakaruose, kuris ankstesniajame pasaulyje šluote nušlavė Prancūziją ir sąlygojo Anglijos kapituliaciją. Įsibėgėjus vasariui, visi, kurie žinojo, kas įvyko anoje visatoje ir dabar neramiai sekė įvykių eigą, galų gale priėjo išvadą, kad antpuolio, bent jau kol kas, tikėtis neverta. Atrodė, kad sustiprėjęs Sąjungininkų ryžtas galų gale bus davęs vaisių ir pasukęs istorijos tėkmę palankesne vaga.